Paskutinė lietuvių kalbos ir literatūros pamoka jau nugulė į prisiminimus.
Atrodo, praėjo nemažai laiko, tačiau kai kurios akimirkos nesensta – jos išlieka nuotraukose ir, norisi tikėti, kiekvieno širdyje.
Per ketverius, trejus, dvejus mokyklos metus buvo perskaityta daugybė knygų, išmokta taisyklių, parašyta rašinių, ieškota atsakymų į nelengvus klausimus.
Tačiau svarbiausia, kad kartu buvo mokomasi pažinti žmogų – jo pasirinkimus, vertybes, atsakomybę, gebėjimą mylėti, klysti, atleisti ir augti.
Paskutinė pamoka – tai ne pabaiga. Tai simbolinė riba, už kurios prasideda savarankiškas gyvenimo tekstas.
Tegul jame netrūksta prasmingų sakinių, drąsių minčių, tikrų vertybių ir žmonių, su kuriais norėsis dalytis savo istorijomis.
Dalijamės paskutinės lietuvių kalbos ir literatūros pamokos akimirkomis – kukliu priminimu, kad pamokos baigiasi, o tai, kas išmokta širdimi, lieka visam gyvenimui.
Už tekstą ir nuotraukas dėkojame Lilijai Jankeliūnienei
