Po medžiu šiek tiek apie Lietuvą, lietų ir lietuvybę

Labai seniai visoje žemėje teškėjo, kunkuliavo, liejosi vanduo. Lijo, lynojo lietus. Ilgainiui formavosi vandenynai, ežerai, upės, upeliai. Radosi ir lietaus prilyta Lietava – upelis Jonavos rajono rytuose. Manoma, jog Lietava esą davusi vardą Lietuvai, kurios gyventojai lietuviai ir lietuvės – darbštūs, nagingi, narsūs, saugantys savo tėvynę žmonės. Jaunesnieji vadinami lietuvaičiais ir lietuvaitėmis. O senieji Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyventojai vadinami lietuvininkais. Kartais istoriniuose sūkuriuose: ir LDK laikais, ir carinei Rusijai okupavus Lietuvą, o Mažąją Prūsiją germanizuojant, ir XXa. katastrofų laikotarpiu – tekdavo lietuviui, o ypač lietuvininkui lietuvėti – okupuotam neprarasti savo lietuviškų savybių ir saugoti bei puoselėti lietuvybę. Svarbiausia buvo kalbėti lietuviškai, nes gimtoji kalba – prigimtinė, tautos būties saugotoja ir realizuotoja. Didžiuokimės, kad išmanome vieną seniausių pasaulio kalbų – lietuvių kalbą.

Už tekstą bei nuotraukas dėkojame Lilijai Jankeliūnienei